Taigi, kokie būna eismo įvykiai? Sąlyginai juos galima suskirstyti į keturias atskiras kategorijas:
a. automobilių susidūrimas
b. užvažiavimas ant pėsčiojo
c. susidūrimas su gyvūnu
d. atsitrenkimas į atitvarą, stulpą ir t.t. t
Nors visi jie, paprastai vadinami „avarijomis“, žiūrint teisiškai yra „eismo įvykiai“, kiekvienas jų turi tam tikrų niuansų, kuriuos, patekus į bet kurį iš jų, būtina įvertinti.
Bene dažniausiai mūsų gatvėse ir keliuose pasitaiko situacija a. automobilių susidūrimas. Pagal šiandien galiojančius teisės aktus, jeigu susidūrime dalyvavo tik du automobiliai (nes transporto priemone gali būti ir vežimas, ir dviratis, bet apie tai – vėliau), savininkai sutarė dėl to, kas kaltas, abu automobiliai yra drausti, nė vienas vairuotojas nebuvo išgėręs ir nėra sužalotų žmonių, pareigūnų galima ir nekviesti. Užtenka užpildyti eismo įvykio deklaraciją ir tuo incidentas bus baigtas. Kaltininkui gali pabrangti draudimas, tačiau tai tikrai nėra blogiausias dalykas. Beje, pasitikrinti ar galioja automobilio draudimas ir Techninė apžiūra, transporto priemonės savininkas arba automobilio dokumentus turintis asmuo gali V.Į. Regitros svetainėje. Automobilio dokumentų neturint, to padaryti neišeis.
Kiek kitaip atrodys situacija, jeigu susidūrusių automobilių bus daugiau arba bus sužalotų žmonių. Tuomet pareigūnų pasirodymas taps privalomas, o kol jų bus laukiama, labai rekomenduotina incidentą, jeigu automobilyje nebuvo vaizdo registratoriaus, nufilmuoti. Turint filmuotą medžiagą, net jei kažkas iš dalyvių sugalvos patraukti savo automobilį ar „primesti“ įkalčių, vėliau tai nebus sunku įrodyti.
Taip pat būtina kviesti pareigūnus, jeigu kyla įtarimų, kad vienas iš vairuotojų galėjo būti neblaivus. Tuomet, nepaisant to, kas yra tikrasis kaltininkas, situacija gali pasisukti netikėta linkme.
Ir būtina kviesti pareigūnus, jeigu pradedam siūlyti susitarti, atsisakoma pildyti deklaraciją ir t.t. Reikalas tas, kad taip, dažniausiai elgiasi arba turintys ką slėpti, asmenys, arba sukčiai, siekiantys pasipelnyti iš eismo įvykio. Nepildyti deklaracijos galima tik tuo atveju, jeigu kontaktas buvo silpnas, pažeidimų nėra ir abu dalyviai dėl to sutaria. Bet net ir tokiu atveju būtina užfiksuoti kontaktą bei rekomenduotina telefonu, kad ir 112, informuoti apie buvusį incidentą.
To nepadarius ir, esą, sutarus dėl avarijos, vėliau galima sulaukti nemalonumų. Net nedidelis kontaktas vis tiek, formaliai, yra eismo įvykis, tad jo neįforminus ir išvykus vėliau galima sulaukti kaltinimų pasišalinimu iš eismo įvykio vietos. Už tokį veiksmą gali būti skiriama bauda, transporto priemonės konfiskavimas arba teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas. Tad išvykus visuomet teisus bus tas vairuotojas, kuris liko avarijos vietoje ir sulaukė pareigūnų.
Apibendrinant, net jeigu susidūrimas nėra didelis ir nėra prasmės pildyti deklaracijas, o padaryta žala yra minimali, labai rekomenduotina užfiksuoti incidento vietą, automobilių numerius, vairuotoją ir apie tai, jog buvo nedidelis kontaktas, bet nėra nei rimtų pažeidimų, nei sužalojimų, informuoti policiją. Visais kitais atvejais būtinos deklaracijos ar net pareigūnų iškvietimas.
Situacija b. užvažiavimas ant pėsčiojo. Nors, šiuo atveju, minėtai kategorijai galima priskirti ir susidūrimą su dviratininku ar paspirtuko vairuotoju. Formaliai, dviračiai irgi yra transporto priemonė, tačiau skirtingai nuo automobilių, jie neturi nei saugos pagalvių, nei saugos diržų, todėl toks susidūrimas yra potencialiai pavojingesnis ir gali baigtis liūdniau, kadangi net, atrodytų, nedidelis automobilio ir pėsčiojo (dviratininko, paspirtuko vairuotojo) kontaktas, pastarajam, gali turėti ypatingai liūdnų pasekmių. Bendrą situaciją dar labiau blogina tai, kad jeigu pėstieji dar turi galimybių atšokti į šalį ar staigiai sustoti, dviratininkai ir paspirtukininkai juda gerokai greičiau, o pastarieji dar ir nėra linkę mūvėti šalmų.
Įvykus tokiam susidūrimui, nepaisant to, kas, atrodytų, yra kaltas, būtina kviesti policijos pareigūnus ir, priklausomai nuo situacijos, greitosios pagalbos medikus. Reikalas tas, kad po susidūrimo pėsčiasis gali patirti vizualiai, plika akimi nematomų, tačiau sunkių pasekmių vėliau galinčių turėti, sužalojimų.
Taigi, jei jau taip nutiko, kad buvo susidurta su pėsčiuoju, pirmiausia būtina žmogų neskubant ir kruopščiai apžiūrėti. Jeigu jis guli nukritęs, jokiu būdu negalima žmogaus judinti, mėginti pakelti, pakeisti jo kūno padėtį ar pan. Visi medikai vieningai teigia, kad bet koks nekvalifikuotas bandymas teikti pagalbą avarijoje nukentėjusiam žmogui gali pastarojo būklę tik dar labiau pabloginti, nes ne specialistas tikrai nenustatys, kas vyksta žmogaus organizme.
Viskas, kuo galima padėti gulinčiajam, jį apkloti, kad nesušaltų ir laukti medikų. Norint, kad pagalba atvyktų kaip galima greičiau, būtina medikams nurodyti maksimaliai tikslias incidento koordinates. Su išmaniaisiais telefonais tai padaryti neturėtų būti sunku, skambinant mygtukiniu, nes tokius irgi dalis dar naudoja, reikėtų tiksliai nupasakoti vietovę, namų numerius ir t.t.
Laukiant medikų būtina su žmogumi šnekėtis ir neleisti jam prarasti sąmonės. Galima klausti vardo, adreso, pakalbėti apie artimuosius ar pan.
Jeigu incidento metu kažkas lūžo ir bėga kraujas, kraujavimą, vėlgi, minimaliai judinant nukentėjusįjį, būtina sustabdyti. Vienu atveju padėtų aukščiau kraujavimo vietos užverštas žgutas, kitu – medžiagos prispaudimas prie kraujuojančios vietos. Beje, tokios pagalbos suteikimui reikia nusiteikti ir morališkai. Nors formaliai visi vairuotojai turi išmanyti, kaip ją suteikti, praktiškai tai yra tekę atlikti vienam kitam. Tad, nenorint to daryti, reikia stengtis vairuoti atsargiai ir atidžiai.
Deja, ir tai ne visada duoda norimų rezultatų. Vienas realus pavojaus šaltinis yra netikėti iš bet kur galintys pasirodyti vaikai – vasarą jie tiesiog išbėga į kelią, žiemą gali ten atsidurti nesuvaldę slidžių ar rogučių. Jeigu tenka judėti per tankiai gyvenamą zoną, daryti tai reikėtų kaip galima mažesniu greičiu, atidžiai stebint aplinką.
Kita galima susidūrimo priežastis – pakiša, tik čia piktavaliai pakiša ne automobilį, o patys save ar savo bendrininką. Pastaruoju atveju incidento vietoje tuoj pat atsiranda liudininkai, kurie esą matė, kaip viskas nutiko ir tai, kad vairuotojas – kaltas. Tokiu atveju labai praverčia vaizdo registratorius arba automobilyje sėdinčių keleivių parodymai. Deja, registratorius turi ne visi, o ir keleivių šiandien vežioti negalima, tad belieka viena išeitis – jeigu situacija panaši į pakišą, kviesti policijos pareigūnus. Sukčiai, šito, tikėtina išsigąs ir klausimas bus išspręstas.
Jeigu incidentas įvyko, tačiau susidūrimas buvo lengvas - žmogus neparkrito, niekas nelūžo, kraujo taip pat nėra, vairuotojui vis tiek vertėtų sustoti, išlipti ir pasikalbėti su nukentėjusiuoju. Pasiteirauti kaip jaučiasi, ar nieko neskauda, ar nepykina ir t.t. Vėlgi, tikslinga nufotografuoti incidento vietą, asmenį, o apie patį susidūrimą informuoti policiją. Nes tiek susidūrimas su kitu automobiliu, tiek užvažiavimas ant pėsčiojo yra eismo įvykis, tad apie jį nepranešus ir išvažiavus, viskas gali būti įvertinta kaip pasišalinimas iš įvykio vietos.
Dar viena, ypač pavasarį ir rudenį aktualia tampanti problema - c. susidūrimas su gyvūnu. Nors keliuose statomi atitvarai, tveriamos tvoros ir formuojami gyvūnams skirti tuneliai, visos šios priemonės gelbsti ne visada.
Šiuo atveju taip pat tikslinga išskirti, kad susidūrimų su gyvūnais taip pat būna įvairių. Tarkim, nors skamba visai nesmagiai, bet pervažiavus ežiuką ar partrenkus kačiuką, pastarajam toks susidūrimas, aišku, baigsis mirtimi, tačiau didesnių sunkumų, išskyrus nebent sielos graužatį, transporto priemonės vairuotojas nepatirs.
Visai kitaip situacija atrodys susidūrus su stirna, šernu ar briedžiu. Tokiu atveju susidūrimo pasekmės gali būti ne tik jaučiamos, bet ir tragiškos. Ypač – paskutiniu atveju. Universalios taisyklės, kaip išvengti tokio susidūrimo, nėra, tačiau reikėtų atminti, kad gyvūnų migracijos laikotarpiu važiuojant miškingomis vietovėmis, reikėtų judėti mažesniu greičiu, atidžiai stebėti aplinką ir būti pasiruošusiems įvairiems netikėtumams. Tarkim, jeigu briedžiai, paprastai, vaikšto po vieną, tai stirnos ar šernai keliauja grupėmis ir pastebėjus per kelią bėgant vieną tokį gyvūną, labai rekomenduotina būtų sustoti ir palaukti, kol prabėgs visi.
Dar vienas, gal nevisai smagus, bet naudingas patarimas – atskirais atvejais – važiuojant vietoje, kur didelis automobilių eismas, per tiltą, sankasą ar panašų inžinierinį objektą, kilus pasirinkimui – pradėti manevruoti ar susidurti su gyvūnu, turėtų būti pasirenkamas būtent šis variantas. Reikalas tas, kad pradėjus manevruoti slidžiame ar pašalusiame kelyje, automobilis gali greitai tapti nevaldomas, nulėkti į griovį ar, išlėkęs į priešpriešinę eismo juostą, susidurti su kitomis transporto priemonėmis. Tokiu atveju pasekmės būtų dar liūdnesnės, negu susidūrimo su stirna ar tuo pačiu šernu atveju.
Jeigu taip nutiks, kad susidūrimo išvengti nepavyks, rekomenduotina neskubėti pasišalinti iš įvykio vietos, o informuoti apie susidūrimą telefonu 112. Jie jau pasirūpins, kad į įvykio vietą atvyktų policijos pareigūnai ir Aplinkos apsaugos departamento darbuotojai, nes, dažniausiai, jei gyvūnas po sudūrimo ir lieka gyvas, jis būna sunkiai sužalotas, tad vienintele išeitimi būna jį užmigdyti. Vairuotojams, formaliai, draudžiama pasiimti žuvusį gyvūną, tačiau baudos už tokius eismo įvykius skiriamos ypatingai retai, nes, paprastai, būna įrodoma, kad susidūrimo išvengti nebuvo galima.
Blogiausia, kas gali būti padaryta – po susidūrimo palikti sužeistą gyvūną, taip pasmerkiant jį lėtai ir skausmingai mirčiai...
Įdomus pastebėjimas – nors susidūrimų su stulpais, stotelėmis ar atitvarais mūsų krašte netrūksta, dažnas vairuotojas į tokias avarijas linkęs žiūrėti „pro pirštus“. Deja, toks požiūris ne tik neteisingas, bet ir gali turėti neigiamų pasekmių. Reikalas tas, kad įvardinta situacija d. atsitrenkimas į atitvarą, stulpą ir t.t. – taip pat turi savų niuansų.
Pirmiausia reikia atminti, kad stotelės, stulpai, atitvarai, kelio ženklai ir pan., irgi yra kažkieno nuosavybė. Juos sugadinus, sulaužius ar kitaip jiems pakenkus, savininkas patirs nuostolių, kuriuos kažkas turės kompensuoti.
Paprastam vairuotojui gali atrodyti, kad vienas ar kitas kelio ženklas daug nekainuoja, todėl po susidūrimo su juo galima tiesiog tyliai pasišalinti. Visgi, įvertinus, kiek kelio ženklų kasmet yra „nušienaujama“, susidaro ne tokia jau maža suma, tad savininkai, būtų tai valstybinės institucijos ar privačios įmonės, suinteresuoti tokių išlaidų nepatirti, todėl susidūrimas su kelio ženklu ar atitvaru bei policijos neiškvietimas, vėliau gali būti traktuojamas kaip pasišalinimas iš įvykio vietos, už kurį, kaip buvo minėta, laukia rimtos sankcijos.
Dar viena svarbi aplinkybė – paties vairuotojo, nebūtinai transporto priemonės savininko ir nebūtinai turinčio teisę vairuoti tą priemonę, atsakomybė. Sėkmingai „nunešus“ kur nors mieste stovinčią viešojo transporto stotelę ir išvažiavus ar palikus automobilį ir pabėgus, pareigūnams tikrai kils nemažai klausimų. Tai padaręs asmuo gali būti įtartas automobilio vagyste, alkoholio arba narkotikų vartojimu ar teisės vairuoti automobilį neturėjimu. Ne patys smagiausi įtarimai, bet praktika rodo, kad būtent tokie asmenys, dažniausiai, linkę slėpti savo padaryta nusižengimą.
Taip daryti taip pat nerekomenduojama. Jeigu kur nors laukuose atsitrenkus į stulpą dar galima tikėtis išvengti atsakomybės, miestuose, kur apstu vaizdo stebėjimo kamerų bei beveik visada pasitaiko praeivių, toks bandymas tikrai baigsis liūdnai ir su nemaloniomis pasekmėmis.
Apibendrinant tai, kas buvo pasakyta, norisi atkreipti dėmesį į tai, kad gyvenime pasitaiko visko, tačiau eismo įvykiai, aišku, jeigu asmuo nesėdo prie vairo neblaivus ar neviršijo greičio, vis rečiau baigiasi tragiškai. Tai lemia ir modernėjantys automobiliai, ir policijos vykdomos prevencijos priemonės, ir, tikėtina, pačių žmonių sąmoningumas, kurį skatinant tų pačių susidūrimų turėtų dar labiau sumažėti.
Aišku, visiškai jų, kalbant apie gyvūnus, netikėtai į gatvę iššokančius vaikus ar slidžiame kelyje nesuvaldytus automobilius, išvengti nepavyks, tačiau kuo daugiau vairuotojų supras, kad jie yra atsakingi ne tik už save, bet ir už tuos, kurie yra šalia jų, kuo dažniau galvos apie savo šeimas ir artimuosius, tuo atsargesni ir atidesni jie bus kelyje. O laikantis galiojančių Kelių eismo taisyklių, suprantant, kad saugus ir leistinas greitis gali skirti, suvokiant, kad išgėrus prie vairo sėsti nevalia, o techniškai netvarkinga transporto priemonė gali tapti tragedijos priežastimi, situacija šalies keliuose turėtų imti gerėti ir patarimų – kaip elgtis nutikus eismo įvykiui – reikės vis rečiau.